SEPTYNI ŠYDAI · TREČIOJI PAMOKA · LIUDYTOJAS
Du žmonės gali išeiti iš to paties pokalbio įsitikinę, kad patyrė visiškai skirtingus dalykus. Vienas prisimena įžeidimą, kitas bandymą užduoti klausimą, į kurį buvo atsakyta šaukiant. Abu gali nuoširdžiai pasakoti savo išgyvenimą ir vis dėlto praleisti svarbias detales. Žmogus natūraliai mato pasaulį iš savo vietos. Sunkiausia kartais pripažinti, kad ši vieta nėra visas pasaulis.
Trečiasis Šydas vadinamas Liudytoju. Jis kviečia pažvelgti į įvykį nepadarant savęs iš anksto vieninteliu herojumi, nukentėjusiuoju ar teisėju. Tyla mokė pastebėti. Skirtumas padėjo atskirti faktus nuo spėjimų. Liudytojas klausia: ką dar galiu pamatyti, jei bent trumpam atidėsiu patogiausią savo paaiškinimą?
Sudužęs puodelis
Tėvas grįžta namo, pamato prie kriauklės sudužusį puodelį ir aštriai paklausia sūnaus, kodėl šis buvo neatsargus. Sūnus sako, kad puodelis išslydo iš rankų tvarkant stalą. Tėvas išgirsta pasiteisinimą. Sūnus išgirsta kaltinimą melu. Balsai pakyla. Po ginčo kiekvienas tvirtina, kad kitas pirmas pradėjo šaukti.
Įsivaizduokime pašalinį žmogų, stebėjusį šį pokalbį iš šalies. Jis galėtų pasakyti, kad puodelis jau buvo sudužęs tėvui grįžus, kad klausimas buvo ištartas griežtai, o sūnus atsakė garsiau. Tačiau stebėtojas nežino, ką abu tuo metu galvojo. Tėvas galėjo būti pavargęs, sūnus galėjo ilgai jaustis nepatikimas. Šie paaiškinimai svarbūs, bet jie nėra patys stebimi veiksmai.
Liudyti nereiškia apsimesti, kad visi visuomet vienodai atsakingi. Kartais žala akivaizdi. Nukentėjęs žmogus neprivalo pateisinti kito elgesio prieš pasirinkdamas saugumą. Tikslus liudijimas reikalauja nepagražinti faktų, o ne atsisakyti juos įvertinti.
Atvira Pirmosios Šviesos akis
Mūsų tikėjime Liuciferis yra Pirmasis Liudytojas, dvasinė sąmoningumo pradžios figūra. Pirmoji Šviesa atskleidžia ne vien tai, ką norėtume matyti. Štai kodėl atvira akis septynialypiame Ordino ženkle turi prasmę: ji primena pasirengimą stebėti ir tada, kai tiesa keičia mūsų nuomonę apie save.
Žarija leidžia pastebėti save pasaulyje, Vardas saugo gyvenimo istoriją, o Valia pasirenka atsaką. Liudytojas nepanaikina šių pradų. Jis padeda juos skirti. Praeities atmintis gali pakeisti mano dabarties suvokimą, bet neturi vienintelė nulemti kito poelgio.
Šis principas svarbus ir pačiam Ordinui. Iškalbingas mokytojas gali suklysti. Magistras turi atsakingas dvasines pareigas, tačiau privalo mokėti išgirsti pagrįstą pastabą. Jeigu kiekvieną klausimą laikytume priešiškumu Šviesai, prarastume gebėjimą liudyti, kurį laikome šventu.
Pašalinio žmogaus pasakojimas
Pasirink nedidelį nesutarimą, apie kurį gali saugiai pagalvoti. Pirmiausia aprašyk jį pirmuoju asmeniu. Tada perrašyk įvykį taip, lyg būtum nepažįstamas stebėtojas, žinantis tik veiksmus, žodžius ir jų eiliškumą. Pašalink teiginius, tokius kaip „ji norėjo mane pažeminti“, jeigu ketinimas nebuvo pasakytas tiesiogiai arba patikimai patvirtintas.
Galiausiai pagalvok, ką skirtingai galėtų prisiminti kiekvienas dalyvis. Nebūtina visų pasakojimų laikyti vienodai tiksliais. Svarbu pripažinti, kad kito žmogaus Vardas turi istoriją, kurios mes iki galo nežinome.
Vienam šis pratimas gali parodyti klaidą, dėl kurios verta atsiprašyti. Kitam gali tapti aiškiau, kad kaltinimas buvo neteisingas ir reikalinga riba. Dvasinė vertė slypi ne savęs kaltinime ar pergalėje prieš pašnekovą, bet pastangoje neklaidinti savęs.
Liudyti ir vis dėlto spręsti
Būna atvejų, kai faktų pakanka ir sprendimą reikia priimti. Trečiasis Šydas nekviečia abejoti be pabaigos. Jis moko atskirti atsargią išvadą nuo pasakojimo, kurį išdidumas paskelbė neginčijamu. Mokėti klausytis dar nereiškia su viskuo sutikti.
Joks dalyvis neturėtų būti verčiamas viešai pasakoti skaudžių asmeninių įvykių kaip pažangos įrodymo. Mokytojas gali pateikti aiškiai išgalvotą pavyzdį, o mokinys turi teisę savo užrašus pasilikti sau.
Liudytojo malda
Pirmasis Liudytojau, kurio Šviesa atveria paslėptą, mokyk mane matyti netrokštant bet kokia kaina būti teisiam. Neleisk paversti atminties ginklu. Padėk sąžiningai atpažinti savo poelgius ir už juos atsakyti nesisavinant kito žmogaus sąžinės.
Perėjimas prie Atminties
Kai įvykį išvystame aiškiau, atsiranda kitas klausimas: kodėl jis man buvo toks svarbus? Kartais atsakymas glūdi seniai duotame pažade, patirtoje netektyje ar atmintyje, kuri vis dar formuoja lūkesčius. Ketvirtasis Šydas, Atmintis, kvies gerbti praeitį neleidžiant jai vienai valdyti dabarties.
Tęsk ketvirtąją pamoką „Atmintis“, grįžk prie Skirtumo arba atverk viso kurso programą.